Metafiziniame lygmenyje Romo Daugirdo kūryba nuolat
balansuoja tarp totalinio agnosticizmo ir „aklavietės palaimos“
(autoriaus esė pavadinimas). Tad nenuostabu, kad tekstų kertinė
ašis – egzistencinis tragizmas ir stojiškumas. Paradoksalu, bet
autorius yra alergiškas panašioms sąvokoms ir jas
ignoruoja.